Lietuviai, kaip ir visos tautos, turėjo savo dvasinę ir materialinę kultūrą. Dvasinė kultūra tai visuomenės sukurtų dvasinių vertybių visuma tam tikru visuomenės raidos tarpsniu, o materialinė kultūra materialinių vertybių visuma. Dvasinei kultūrai priklauso tikyba ir papročiai. Lietuviai buvo pagonys, tikėjo, kad žmogaus dvasia (siela), kūnui mirus, niekur neiškeliaujanti, o gyvenanti nematoma ir bendraujanti su gyvaisiais, kad dvasiai reikią tų pačių daiktų, kuriuos turėjo jos savininkas žemėje. Todėl mirusiems būdavo įdedamos įkapės : įrankių, ginklų, rūbų, papuošalų, net maisto, kartu su raiteliu užkasamas žirgas. Tikėta dvasių bendravimu su gyvaisiais, todėl buvo keliamos šermenys, o vėliau mirusieji prisimenami įvairiomis progomis, ypač per šeimų susibūrimo šventes.
Pagoniškosios religijos istorijos tyrinėjimas pastaruoju metu atgimė neokomparatyvizmo laiku. Tam metodui formuotis padėjo suaktyvėję etnosociologijos, kultūros ir lingvistikos tyrinėjimai, struktūralistinės mokslo metodologijos bei semantikos panaudojimas religijotyros problemoms aiškinti.
Baltų ir slavų religijotyrai pagal neokomparatyvistinį metodą sudarė pagrindus ir nustatė gaires tarybiniai mokslininkai: V. Ivanovas, V. Toporovas, S. Tokarevas bei užsienio amerikiečiai R. Džakobsenas, E. Hange, prancūzas Ž. Dumezilas.
Mokslo įrodyta, kad seniausia ir universali kulto forma pirmiausia reiškėsi gyvūnų, augalų ir kitų gamtos objektų garbinimu totemizmu ir kai kurių gamtos objektų įdvasinimu animizmu. Pirmykštis totemizmas ir animizmas buvo glaudžiai susiję su magija. Tų vaizdinių pagrindu matriarchalinės santvarkos sąlygomis susidarė antgamtiškos zoomorfinės gyvūnų šeimininkės, kurios buvo prielaida formuotis pirmiausia zoomorfinio, vėliau ir antropomorfinio pavidalo moteriškosioms dievybėms, visatos šeimininkėms ir kitoms deivėms.
Archeologų randamos įkapės labai daug pasako apie senovinę materialinę kultūrą. Aptinkama taip pat nemažai degintinių kapų. Mat mirusiųjų deginimas jau XIII a. pr. Kr. Buvo labai išplitęs Vidurio Europoje. Iš rytų Vokietijos, iš Lenkijos šis paprotys atėjo į Prūsus bei kitus baltų kraštus. Nuo V a. iki krikščionybės priėmimo XIV a. jo laikėsi ir lietuviai, labiausiai rytinėje Lietuvoje, kur degintinių kapų randama daugiausia.
Senovės lietuvių religija pagonybė formavosi daug šimtmečių. Jai darė įtakos gamta, klimatas ir ekonominės gyvenimo sąlygos. Pagonys tikėjo, kad javų derlių, gyvulių auginimo, apskritai visų darbų sėkmę ir žmonių sveikatą lemia dangaus šviesuliai saulė ir mėnulis ir gamtos jėgos, labiausiai perkūnas. Dievinamos gamtos buvo bijoma, jai buvo meldžiamasi. Gamtos jėgų garbinimas būdingas pradinėms pagonybės stadijoms.
Moteriškosios dievybės, atsiradusios ir besiplėtodamos matriarchato laikais per ilgus tūkstantmečius, patriarchate neteko pagrindinės savo reikšmės, nes jas sparčiai keitė vyriškieji dievai. Tačiau senosios deivės, tarp jų ir laumės, savo archaiškus bruožus išlaikė mitinėje tautosakoje, ritualinėse apeigose ir liaudies mene. Marksizmo klasikai nurodo, kad įvairūs antstato ideologiniai reiškiniai, turintys santykinį savarankiškumą, pakitus juos susikūrusiai naujai bazei, gali dar ilgai išlikti žmonių sąmonėje. F. Engelsas rašė ,,Religija, kartą atsiradusi, visuomet išlaiko tam tikrą vaizdinių atsargą, paveldėtą iš ankstesnių laikų, nes aplamai visose ideologijos srityse tradicija yra didi konservatyvi jėga.
Moteriškų deivių lietuvių mitologijoje gana daug. Tačiau žinios apie jas labai lakoniškos, fragmentiškos, jų vardai iškreipti. Atsižvelgdami į tai, kad krikščionybė moterų deivių nepripažino, krikščionių autoriai, rašiusieji apie lietuvių pagoniškąją religiją, deives siekė vadinti vyriškai, t.y. dievais.
Arcgeologijos šaltiniai apie deives taip pat negausūs. Narvos kultūros sluoksniuose aptikta medinių, gintarinių statulų, apie kurių lytį kol kas sunku ką nors pasakyti. Greičiausiai jos buvo deivės, dar nemažai turinčios savo pirminio pavidalo paukščio bruožų. Daugumos tyrinėtojų nuomone, šie seniausi žmonijos kultūros vaizduojamojo meno kūriniai ankstesnės religijos stadios paminklai.
Lietuvių, kaip ir kitų tautų, deivės buvo glaudžiai susietos su moterų darbais, rūpesčiais, su gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Vienos deivės buvo žmonių gynėjos nuo įvairių blogybių, visokio gėrio davėjos. Jos pažadindavo prie darbo, miškuose nurodydavo takelius ir kelius, saugodamos nuo paklydimo, medžiams ir augalams suteikdavo vaisius, padėdavo moterims dirbti įvairius darbus, globodavo bejėges, sutaikydavo susipykusias ir t.t. Kita vertus, buvo deivių, nešančių visokias blogybes, ligas, mirtį, nelaimes, nesantaiką ir t.t. Taigi vienos deivės buvo kūrėjos, kitos naikintojos. Taip pat deivės turėjo ryšį su atskiromis gamybos bei žmogaus gyvenimo sritimis.
Ankstyviausioji lietuvių religija susidarė pirmykštės visuomenės laikais, ankstyvojo akmens amžiaus pabaigoje, maisto rankiojimo ir medžioklės ūkio sąlygomis. Pirmykščio žmogaus technika buvo labai primityvi, žinios apie gyvų organizmų sandarą ir veiklą, apie įvairių daiktų ir dalykų realias savybes tokios menkos, kad jam visur ir visuomet vaidenosi gąsdinanti, pilna netikėtumų ir paslapčių jėga. Visur jis buvo linkęs įžvelgti nematomo, paslaptingo antgamtinio pasaulio įsikišimą.
Senovės lietuvių religiniai vaizdiniai rutuliojasi savitai, priklausomai nuo konkrečių gyvenimo sąlygų. Pagrindinis seniausias lietuvių religijos bruož-as buvo gamtos jėgų garbinimas. Be abejo, čia, kaip ir kitur, gamtos kultas pirmiausia reiškėsi totemizmu, anemizmu ir magija. Lietuviai, dar būdami maisto rinkėjais ir medžiotojais, garbino totemus medžius, gyvulius, paukščius, ugnį, vandenį ir kt. Ilgainiui pradėta tikėti, kad kiekvienas iš tų objektų turi savo šeimininką valdytoją.
Laumės yra vienos iš seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių. Vaizdiniai apie Laumes tikriausiai susidarė ankstyvosios medžioklės ir maisto rankiojimo ūkio sąlygomis. Jų vardas buvo žinomas visoje Lietuvoje ir kituose baltų kraštuose. Apie vardo archaiškumą sako ir lietuviški hidronimai (vandenvardiai). Laumės galėjo atsirasti tada, kai, nuslinkus ledynams, mūsų krašto teritorija buvo apgyvendinta pirmųjų žmonių. Pirminėje savo stadijoje deivės Laumės greičiausiai buvo vaizduojamos ornitomorfinėmis bei zoomorfinėmis būtybėmis. Pirminis jų pavidalas, matyt, buvo karvelis, kuris daug kur Lietuvoje buvo vadinamas ,,Laumės paukšte. Kartais Laumės buvo vaizduojamos panašios į vištas ar gaidžius. Laumių ryšys su lietumi ypač ryškus tikėjimuose, susietuose su Laumės juosta (Vaivorykšte, Drigne, Straubliu) ir jos pasirodymu danguje po lietaus. Vainotiškių k. (Raseinių raj.) sakoma, kad ta juosta yra išausta Laumių.Laumės padėdavo geriems ir teisingiems žmonėms. Kai joms skalbiant einantis pro šalį pasakydavo: ,,Padėk die, jos atsakydavo: ,,Ką padėjai, pasiimk. Toje vietoje rytojaus dieną žmonės rasdavo ar juostą, ar pirštines, ar audeklų, ar kitų daiktų, kuriuos buvo galima pasiimti. Lietuvoje, kaip ir kaimyniniuose kraštuose, apsisaugojimui nuo Laumių piktų darbų buvo vartojamas vadinamasis Laumės Kryžius. Tai penkių spindulių žvaigždė, nupiešta ar išbraižyta nepakeliant rankos nuo daikto, ant kurio raižoma.
Svarbus senovės lietuvių dievas buvo Perkūnas. Tikėta, kad jis duoda žemei lietų, griausmu pažadina derlingumą, persekioja piktas dvasias. Perkūnas, kaip audros ir griaustinio dievas, dar vadinamas Diviriksu Dievo rykšte. Mat jis teisybės saugotojas ir nusikaltėlių baudėjas, piktas ir nepermaldaujamas, bet kartu teisingas. Jo neatskiriamas atributas ragas. Griaustinio buveinė buvo siejama su kalnu, ąžuolu, debesimis, o jis pats įsivaizduojamas žmogaus pavidalo, dažnai kaip žilabarzdis senis, o kartais ir su raudona varine barzda, gyvenąs debesyse ir važinėjąs per padanges ratais. Rankose jis laikąs kirvį, kuris, sviestas į žemę, grįžtąs atgal. Perkūno simbolis kirvukas. Lietuviai, jotvingiai buvo karingos tautos, todėl Perkūną labai garbino. Perkūnas nebuvo vyriausias dievas, nes baltai iš viso tokio vyriausiojo dievo neturėjo.
Vanduo siaubinga stichija, kuri visais laikais pasigrobdavo daug žmonių gyvybių. Senovės žmogus tai priskyrė vandenų antgamtinių būtybių veiklai. Dar ankstyvojoje gimininėje santvarkoje, matriarchato laikais, vandenyse buvo apgyvendintos antgamtinės šeimininkės, kurios saugojo žuvis ir vandenį nuo užteršimo. Tuo metu vanduo buvo būtinas ne tik žmogaus, bet ir viso gyvojo pasaulio egzistavimo šaltinis. Vanduo buvo gerbiamas ir kaip įvairių nešvarumų nuvalymo priemonė. Todėl jis iš seno vartotas įvairiose nusivalymo apeigose. Reikia manyti, kad iš seniausios žmonijos kultūros laikų pasiekė mus draudimas teršti vandenį, spjaudyti į jį ir pan.
Seniausia akmens amžiaus lietuvių gimimo deivė buvo Laima. Tai viena iš vyriausiosios deivių kartos atstovių, vaisingumo ir viso gyvo žemėje gimimo deivė. Jos žinioje buvo ne tik vaisingumas, bet ir kosminiai reiškiniai: tamsa ir šviesa, Saulės ir Mėnulio užtemimai, kometų pasirodymas ir kt. Laimos pirminis pavidalas buvo paukštė.
Šalia deivės Laimos buvo ir deivė Laimė, dar vadinama Dalia, kurios žinioje buvo žmogaus gyvenimo sėkmė. Pirmykštis Laimės pavidalas galėjo būti gulbė ar antis, nuo kurios ji evoliucionavo į ornitomorfinę antropomorfinę moterišką dievybę.
Prie seniausių deivių, atsiradusių ankstyvosios giminės santvarkos laikais, priklauso mirties deivė Giltinė, deivės Laimos sesuo. Abiejų deivių veikla susieta su žmogumi, taip pat su viso gyvojo pasaulio pradžia ir pabaiga. Pagrindinė Giltinės funkcija yra stebėti, kada žmogui ateina laikas mirti, o jam atėjus, numarinti. Vadinasi, Laima lemia gyvenimo pradžią ir pabaigą, o Giltinė įvykdo to gyvenimo užbaigimą.
Iš pradžių ši deivė buvo vaizduojama pelėda, kuri savo siaubingu balsu pranešdavo besiartinančią mirtį, gaisrą, nesantuokinio kūdikio gimimą ar kitokią nelaimę. Be to, pelėda buvo laikoma tamsos, nakties paukšte, Mėnulio deive, dar vadinama Mėnule. Ji viešpatavo naktį ir tvarkė žmonių nakties nuotykius. Antra vertus, pelėda buvo šventa, išmintinga, sprendžianti svarbias žmogaus gyvenimo problemas. Ilgainiui Giltinė pradėta vaizduoti aukšta, liesa moterimi, turinčia mėlyną veidą, baltus plaukus, antakius ir blakstienas, ilgas rankas, ilgą, pilną nuodų liežuvį, kuriuo įgeldama numarindavo žmones ir visus Nuodus ji gaudavo iš žemėje palaidotų lavonų. Savo baisią išvaizdą Giltinė pridengdavo baltu apsiaustu.
Žemės ir jos dievybių kultas pas mus, kaip ir kitose tautose, pradėjo formuotis žiloje senovėje, kai žmogus dar nesuprato daugelio gamtos reiškinių. Žemę jis ėmė garbinti todėl, kad ji davė jam maistą, vaisius. Ją laikė maitintoja, žmonių nešiotoja, motina, šventa. Žemė buvo tapatinama su moterimi, vaisingiausia iš visų motinų, kuri gimdanti augmeniją, žiedus, vaisius, javus, ir jos pagimdytais vaisiais minta visa gyvūnija.
Žemės deivė Žemyna, arba Žemynėlė vėlyvojoje pagonybės stadijoje buvo įsivaizduojamakaip jauna moteris su ryškiais nėštumo požymiais. Jos vyras buvęs Perkūnas ir su pirmu pavasario griaustiniu ir lietumi atnešdavęs Žemynai sėklą. Kaip po lietaus žemė pasidaro sunki ir vaisinga, taip ir Žemyna apsunksta, tampa nėščia. Visi indoeuropiečiai griežtai draudė pavasario žemę trypti, mušti, reikalavo su žeme elgtis švelniai. Taip reikėdavo elgtis su Žemyna. Pavasarį, sutuoktuvių, gimdymo proga žmonės melsdavosi Žemynai, ją bučiuodavo, jai aukodavo. Žemynos kulto liekanų Lietuvoje būta iki XX a.
Ugnies garbinimas siekia giliausios senovės laikus. Jos kultas susidarė klajoklių laužo ugnies kulto pagrindu. Kaip kad lauke kūrento laužo ugnis, ilgus amžius gynusi žmones nuo tamsos, šalčio, plėšrių žvėrių, priešų ir kitų jų išgalvotų esybių, buvo laikoma antgamtine, nepaprasta, taip ir pernešta į namus ji paveldėjo tas pačias savybes. Kaip klajoklių laužo ugnis, taip ir namų židinys jungė aplink save drauge gyvenančią ir kolektyviai dirbančią gimininę bendruomenę. Degančioje ugnyje senovės žmogus matė ne patį degimo procesą, o ją suprato kaip nematomą gyvą būtybę. Lietuviai ugnį laikė dieviška jėga, viso pasaulio gyvenimo simboliu. Ugnies deivės buvo vaizduojamos moterimis, apsirengusiomis raudonais drabužiais. Kartais ugnis buvo vaizduojama moterimi su sparnais.
Saulė seniausioje tautosakoje identifikuojama su aukso obuoliu, degančia ugnimi, balta karve, balta avimi, balta ožka.
Kaplinės žemdirbystės laikais Saulė pradėta laikyti antropomorfine būtybe, dievybe, dangaus šeimininke, identifikuojama su moterimi. Ji vaizduojama mergina su ilgais auksiniais ar linų plaukais, dėvinti linų žiedų vainiką, kurį nusipynusi pati arba jai nupynęs Mėnulis. Kituose mituose saulė vaizduojama su auksine karūna ant galvos, apsirengusi ilgais auksiniais rūbais su gražia skraiste ant pečių. Kai kur saulė vaizduojama gražia ir paprasta moterimi.Lietuviai saulę labai mylėjo, gerbė, kalbėjo jai maldas. Saulei tekant, žmonės žegnodavosi. Saulei leidžiantis, žmonės baigdavo darbus, tikėdami, kad tada prasideda velnio viešpatavimas.
Lietuvių mitinė tautosaka mini buvusias septynias Saulės dukteris (planetas), daugiausiai Aušrinę ir Vakarinę. Abi jos patarnavusios Saulei ir jos vyrui Mėnuliui. Aušrinė kūrė ugnį, nešė vandenį, virė sriubą, o Vakarinė klojo Saulei patalą. Šias planetas lietuviai, latviai, antikos tautos, senovės germanai, babiloniečiai ir kt. laikė atskiromis žvaigždėmis. Tuo tarpu egzotiniuose kraštuose Centrinėje Amerikoje, ypač Meksikoje, kai kuriose Afrikos, Okeanijos vietose Aušrinė ir Vakarinė buvo laikoma viena ir ta pačia žvaigžde. Aušrinė žvaigždė mituose laikoma nepaprastai gražia mergele, vadinama dangaus karaliūne.
Jau žiloje senovėje lietuviai garbino namų bei sodybos deives, atsiradusias iš pramočių kulto. Lietuvių namų deivės dažnai minimos rašytiniuose šaltiniuose, ypač jėzuitų raštuose. Dažnai minimas ir mirusios giminės motinos garbinimas. Jėzuitai 1604-1618 m. rašo, kad daugelis lietuvių dievišką garbę atiduoda būtybėms, vadinamoms deivėmis, kurių jie turėję labai daug.
Junda buvo karo deivė. Jos kulto pėdsakų išliko vietovardžiuose, padavimuose ir rašytiniuose šaltiniuose.
Slogutė slogindavo miegančius žmones.
Nedalia vargšo, neturtingo žmogaus nuolatinė palydovė, kuria žmogus retai ir sunkiai nusikratydavo.
Deivė Kruminė, pasak padavimo, buvo žemdirbystės išradėja.
Nijolė požemio valdovė, deivės Kruminės duktė, Dievo Pikuolio žmona.
Skalsa buvo laikoma dievybe ar mitine būtybe, skalsinančia aruoduose grūdus ir iškeptą duoną.
Raganų žiniuonių vaizdiniai atsirado ankstyvojo matriarchato laikais. Apie tai sakytų su šia pusiau paprasta, pusiau antgamtine būtybe išlikę tautosakoje tikėjimų, maginių veiksmų ir praktinio gyvenimo pėdsakai. Sakmėse apie raganas išliko nemažai kanibalizmo pėdsakų. Raganos buvo seniausių laikų žiniuonės, magijos veiksmų atlikėjos, kosmoso, žmonių, gyvūnų tvarkytojos bei reguliuotojos, mėnesėtos nakties gyvenimo būtybės, turinčios ekstrasensinių savybių.
Dievai, kaip ir žmonės, galėjo būti geri, švelnūs, stiprūs arba rūstūs ir nepermaldaujami. Kas mokėdavo, galėdavo su jais susikalbėti. Manyta, jog iš dievų, kaip ir iš žmonių, galima ko nors išprašyti išmelsti. Buvo tikima, kad dievai darosi geresni, kai jiems kas nors dovanojama, kai jais pasirūpinama.
Pagonys lietuviai dėvėjo rūbus su dievų simboliais, tuos simbolius dėdavo mirusiems kaip įkapes. Saulę simbolizuodavo įvairūs apskritimai, rutuliai ir kiti apvalūs papuošalai, ornamentai; mėnulio simboliai puslankiai, stilizuoti trikampiai. Tokio pavidalo auskarų ir kitokių papuošalų daug randama laidojimo vietose. Tarp kitų įkapių randama krvukų Perkūno simbolių. Tkėta, kad Perkūnas, bausdamas skriaudėjus ar kitokius nedorus žmones, paleidžiąs jiems į galvą kirvuką.
Taigi, mano manymu pagonybė Lietuvoje buvo labai gražus ir labai savotiškas tikėjimas. Net ir dabar galima sutikti žmonių, kurie vis dar tiki įvairiais reiškiniais. Gal jie nėra tikri pagonys, tačiau juose galima pastebėti vis dar likusių pagonybės požymių, na kad ir tikėjimas įvairiais dangaus reiškiniais.
Naudota literatūra:
Pranė Dundulienė ,,Pagonybė Lietuvoje 1989m.
Mikalojus Kondratas ,,Lietuvių tautos ir valstybės istorija I dalis
Šaltinis: ziniukai.com