Libertas Klimka

Kalendoriaus istorija Lietuvoje ir pasaulyje


      Kalendoriaus poreikis atsirado pirmykštėje bendruomenėje, tikėtina, kad pirmiausia atšiauraus klimato juostoje. Tik labai atidžiai stebėdami gamtą, palaipsniui imdami suvokti jos vidinius ritmus, žmonės gebėjo čia išgyventi, apsiginti nuo bado ir šalčio. keičiantis pragyvenimo ar ūkininkavimo būdui, kito ir kalendorinė sistema.
      Akmens amžiuje laiką skaičiuoti pakakdavo pagal mėnulį – jo fazės nuolatinę kaitą labai lengva sekti. Mėnulio kalendoriaus algoritmas išreiškiamas trejų devynerių formule: per siderinį mėnesį (27,3 paros) prabėga trys atmainos – priešpilnis, pilnatis, delčia. Taip susiformuoja devyniadienė savaitė, minima dar ir S. Daukanto raštuose. Lietuvių tradicinės kultūros reiškiniuose nemaža šio archajiškojo skaičiavimo aidų: skaičių 3, 6, 9 seka dažnai skamba dainose arba minima mįslėse, sakmėse, pasakose, papročiuose.
      Atsiradus žemdirbystei (baltijos šalyse tai įvyko antrąjį tūkstantmetį prieš kr.), laikas pradėtas skirstyti į metų ketvirčius pagal saulėgrįžas ir lygiadienius. Žemdirbystės datas galima lengvai nustatyti azimutinės astronomijos metodais – stebint saulės tekos ar laidos vietas horizonte. Tačiau mėnulinis kalendorius nebuvo visiškai užmirštas: jo fazių stebėjimo pagrindu laikas ir toliau skirstomas į savaites ir mėnesius. Saulės ir Mėnulio skirtingos padėtys vienas kito atžvilgiu lemia milžiniškas potvynio bangas vandenynuose ir jūrose. Taip pat periodiškai kinta ir kosminių dalelių srautas į žemės paviršių. Todėl mėnulio atmainas jaučia kiekviena biologinė sistema – nuo jų priklauso žemės syvų tekėjimas skaidulomis. Šitai buvo pastebėta tūkstantmetėje žemės per ūkio darbų patirtį, įtvirtinta tam tikromis darbų taisyklėmis, ilgainiui tapusiomis tradiciniais papročiais.

      Runų kalendoriai
      Lietuvių kultūros pavelde, tradiciniuose kalendoriniuose papročiuose aptinkami ir archajiškojo mėnulio kalendoriaus reliktai, ir vėlesni žemdirbių saulės kalendoriaus sezonų ciklai. Istoriografiniuose šaltiniuose baltų genčių kalendorinės sistemos nebuvo užfiksuotos, todėl galima tik spėlioti, kaip kitados būdavo derinami tarpusavyje nedalūs Saulės ir Mėnulio periodai, kokie dar dangaus šviesuliai būdavo stebimi, norint palengvinti keliamųjų metų atskaitą.
      Po Lietuvos krikšto pradėtas naudoti kalendorius, susiformavęs Vidurinėje Azijoje ir Romoje, taigi atitinkantis kitokį klimatą, visai nepritaikytas mūsų krašto žemdirbystei. Tačiau kaimo tradicijos ir poreikiai tokio kalendoriaus rėmus palaipsniui pripildė gamtos reiškinių refleksijomis ir žemės ūkio darbų terminais – įvyko kalendoriaus inkultūrizacija. kiekviename Lietuvos regione žemdirbystės papročiai yra kiek skirtingi: nelygu kokia dirva, žemės ūkio naudmenų rūšys, žemės įdirbimo tradicijos, padargai ir kt. Čia tam tikros įtakos galėjo turėti ir labai tolimas, netgi gentinės bendruomeninės sanklodos papročių paveldas.

      Mėnulio kalendorius
      Kaime ir šiandien gerai atmenama, kad praktiškai visi ūkio darbai, ypač sėja, daržų sodinimas, atsargų žiemai ruošimas, būdavo derinami su tinkama mėnulio faze. Pastaraisiais dešimtmečiais kraštotyros draugijos organizuojamose ekspedicijose į šią etnožinijos sritį buvo atkreiptas ypatingas dėmesys; pavyko surinkti dar nemažai medžiagos. Dalis jos jau interpretuota ir paskelbta kraštotyros lokalinėse monografijose. Apibendrinus per pastaruosius dešimtmečius surinktą nemažą masyvą atsakymų (per 3000) į apklausos anketą bei pirmųjų tyrinėtojų medžiagą, skirtą žemdirbystės papročių ryšiui su mėnulio fazių kaita nagrinėti, monografijoje teikiama jų semantinė diferenciacija. Žmogus – gyvosios gamtos dalis, tad daug kas gyvenime priklauso nuo jos ritmų. Lietuvių etninės kultūros formantėse šitai pabrėžiama gana išraiškingai. Gamtos reiškinių dėsningumai ekstrapoliuojami į socialinį gyvenimą. Derinant žmogaus gyvenimo įvykius su mėnulio fazių kaita, tikimasi tokios pat sėkmės, kaip ir atliekant žemės ūkio darbus. kita vertus, šiuos tikėjimus sustiprina mėnulio mitologizavimo atmintis.

      Mėnulio kalendorius rastas ant "Gedimino" skeptro
      Kaime nevienodai vertinamas skirtingų mėnulio fazių poveikis žmogaus sveikatai. Pasveikinus neomeniją – jauno pjautuviuką – tikimasi fiziškai sustiprėti, atsikratyti kokių varginančių sveikatos sutrikimų. Žymiai sudėtingiau traktuojamas pilnaties poveikis; sutinkami jo įvaizdžiai yra prieštaringi. Mėnulio pilnatis apskritai laikoma palankiu metu užbaigti ūkio darbus, taip pat atšvęsti įkurtuves, vestuves, krikštynas. Tačiau pilnaties mėnesiena esanti labai kenksminga miegančiajam; ypač jautrus esąs nekrikštytas kūdikis. Jeigu į jauną kreipiamasi tik eufemizmais, tai pilnačiai priskiriami ir neigiami personažai. blogio lokalizavimas mėnulyje, tikėtina, kilo iš to, kad senojo tikėjimo įvaizdžiai bei apeigos po Lietuvos krikštoturėjo būti paneigtos. Principinis etnologinis klausimas yra susijęs su užrašytų papročių ir tikėjimų kilme. Jis formuluojamas taip: ar tikėjimai mėnulio poveikiu yra kilę iš etnožinijos vertės pajautimo, ar jie yra archajiškojo mėnulio kalendoriaus paveldas? Jeigu tikėjimai savo ištakomis yra senesni už etnožinias, juos galima laikyti atsiradusius iš medžiotojų mėnulinio kalendoriaus apeigų arba derinimo su sauliniu kalendoriumi procedūrų.

      Tradicinių kalendorinių švenčių ratas.
      Žemdirbiškojo kalendoriaus pagrindą sudaro metų skirstymas į sezonus lygiadieniais bei saulėgrįžomis. Žemės ūkio darbai trukdavo daugiausia dešimt mėnesių, toliau – žiemos poilsis. Tokio skirstymo – dešimties mėnesių arba nepilnojo kalendoriaus – reliktu galima laikyti griežtą paprotinį draudimą dirbti žiemos tarpušvenčiu. Lygiadienių švenčių nuotrupomis galima laikyti kai kuriuos Velykų papročius bei šv. Mato (Alutinio) dienos apeigas. Metų laiko struktūrizavimas saulėgrįžomis ir lygiadieniais atsispindi įvairių tautodailės artefaktų dekore.
      Tokių ciklų, susijusių ir su darbais, ir su gamtos reiškiniais, yra ir daugiau. Pavyzdžiui, atkreiptinas dėmesys į įdomias datų priešpriešas: ganiavos laiką rodo šv. Jurgio (balandžio 23-oji) ir šv. Martyno (lapkričio 11-oji) dienos; gandrų buvimą Lietuvoje – Gandrinė (blovieščiai, kovo 25-oji) ir šv. baltramiejus (rugpjūčio 24-oji); maudynių laiką, kai šiltas vanduo, – Sekminės ir šv. Matas (Mataušas, rugsėjo 21-oji); rūpinimosi linais kraštinės datos yra Grabnyčios (vasario 2-oji) ir šv. Laurynas (rugpjūčio 10-oji) ir kt.
      Žvaigždžių spiečiaus Sietyno heliakinė teka, laida ir kulminacija – rugių auginimo ciklo reperiai. Visa tai struktūrizuoja laiką ir, be abejo, atspindi įvairių laikų kalendorinius algoritmus. Neabejotinai jie būdavo siejami su dievybėmis ir mitologinėmis būtybėmis, globojusiomis atskirus darbus. Šių ciklų chronologijos tyrinėjimai būtų reikalingi norint išsamiau suvokti baltiškojo kalendoriaus raidą.
      Žinoma, galima daryti hipotetinę prielaidą, kad kai kurie papročiai yra kilę iš skirtingų genčių paveldo. Bendrais bruožais apžvelgus baltų kalendoriaus istorinės raidos etapus, būtina aptarti ir tradicinės papročių sanklodos santykį su krikščioniškuoju kalendoriumi, priimtu kartu su Lietuvos krikštu. Susiformavęs Mažojoje Azijoje ir Romos imperijoje, jis visiškai netiko nei mūsų krašto klimatui, nei vyraujančiam ūkininkavimo būdui. Ilgainiui jo praktiškoji funkcija privalėjo būti atkuriama, į naujojo kalendoriaus struktūrą įtraukiant reikalingiausius ūkininkavimui dalykus. Gamtos virsmų ir žemės ūkio darbų terminai tapo susieti su krikščioniškaisiais vardadieniais. Akivaizdu, kad iš krikščioniškojo kalendoriaus vardyno buvo iškelti ir sureikšminti būtent tie vardai, kurių dienos atitiko senojo kalendoriaus atskaitos taškus.
      Žmogaus veiksmuose švenčių metu taip pat atsispindi tradicinė ir krikščioniškoji nuostatos. Žinoma, tradicinei jau nebeteikiama sakralinė prasmė, o apeigos atliekamos iš pagarbos tradicijai, senolių atminimui arba net kaip žaismė.
      Žvelgiant į baltiškojo kalendoriaus tyrinėjimų perspektyvą, derėtų pabrėžti švenčių tarpusavio priklausomybės tolesnę paieškų svarbą. Taip pat itin svarbi kai kurių švenčių apeiginių veiksmų ar stebėjimų orientacija į ateitį, tarkime, į būsimąjį derlių, pavasario orus ir t. t.

      Archeologiniai etnokosmologijos objektai
      Baltų kultūros arealo pavelde išskiriami dviejų rūšių paleoastronominiai objektai – kalendorinių matavimų stebyklos bei laidojimo paminklai. Iš pirmųjų geriausiai ištyrinėtas XV a. pr. įrenginys ant legendinio birutės alko kalno Palangoje. Šio alko pirmtakais galima laikyti akmenų sistemas šalia senųjų gyvenviečių. Keletą jų laikas išsaugojo, – astronominę paskirtį bus turėję akmenų sistemos ant Vyžuonų ozo, Stabinės kalvos (Tauragės r.), prie Purmalių piliakalnio (Klaipėdos r.), Tryškiuose (Telšių r.), Jonionių kaimo ribose ant Nemuno kranto (Merkinės apylinkėse) ir kitur9. Akmenys, kaip ir birutės alko stulpai, poromis nurodo kryptis į pasaulio šalis ir saulės tekos ar laidos vietas horizonte per lygiadienius bei saulėgrįžas. Tokie kosminio pasaulio sandaros „modeliai“ žinomi ir prie archeologinių kapinynų. Kai kuriuose išskirtinio dydžio akmenyse yra iškalinėta daug mažyčių duobučių, jų išdėstymas kartais primena dangaus skliauto žvaigždynus. Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomi du mediniai runų rašmenų kalendoriai, datuojami XVII a. pirmąja puse. Jų analizė pagal žemės ūkio darbų terminus bei gamtos fenologinių reiškinių datas patvirtino vietinę kilmę.

      Kalendoriai pasaulyje Žodis „kalendorius“ kilęs iš lotyniškojo „calendarium“, reiškusio skolų knygą. Senovės Romoje pirmosios kiekvieno mėnesio dienos buvo vadinamos „calendae“, jų metu buvo mokami skolų procentai. Vėliau kalendoriumi priimta vadinti ilgų laiko tarpų apskaičiavimo sistemą. Pasak žodynų, kalendorius – tai visų metų dienų sisteminis sąrašas arba laiko skaičiavimo sistemą, pagrįsta periodiniais gamtos reiškiniais.
      Priklausomai nuo to, kurio dangaus kūno judėjimu ta sistema grįsta, kalendoriai skirstomi į Saulės, Mėnulio arba Saulės ir Mėnulio.
      Saulės judėjimu grįsto kalendoriaus, kuris naudojamas Europos ir Amerikos žemynuose, pagrindą sudaro atogrąžiniai metai. Jame mėnesiai su mėnulio fazėmis siejami daugiau simboliškai nei realiai.
      Daugelyje Islamo šalių naudojamas Mėnulio kalendorius, jame metai nesusiję su Žemės judėjimu aplink Saulę.
      Indų ir Rytų kalendoriai – tai Saulės ir Mėnulio kalendorių kombinacija, pagal kurią metai yra susiję su Žemės sukimusi apie Saulę, o mėnesiai – su Mėnulio sukimusi aplink Žemę.
      Laikui skaičiuoti naudojame kalendorių, grįstą dienos ir nakties kaita (para), Mėnulio fazių kaita (mėnuo), metų laikų kaita (metai). Tiesa, visų šių reiškinių periodiškumas ne idealiai atitinka patį kalendorių, kadangi visi trys pagrindiniai astronominio laiko matavimo vienetai nėra bendramačiai: atogrąžiniai metai turi 365,2422 dienų, o sinodinis mėnuo – 29,5306 vidurinės paros. Kad tiek kalendorinis mėnuo, tiek metai turėtų sveiką parų skaičių, sudarant kalendorių priimtos tam tikros sutartinės išlygos.
      Dabartinis kalendorius, naudojamas ir Lietuvoje, sukurtas dar senovės Romoje, kai imperatorius Julijus Cezaris iš pagrindų pertvarkė iki tol galiojusią nepatogią romėnų laiko skaičiavimo sistemą. Jis įsigalėjo nuo 46 m. pr. Kr. Pagal šį kalendorių treji metai iš eilės turi po 365 paras, o ketvirtieji (keliamieji) – 366 paras. Keliamieji metai – tie, kurių skaičius dalijasi iš 4.
      Vėliau patogus naudoti Julijaus kalendorius sparčiai išplito po krikščioniškąsias valstybes, pagal jį patvirtintos religinių švenčių datos.
      Tačiau ilgainiui pradėjus reikštis ir šio kalendoriaus netikslumais, 1582 m. Popiežiaus Grigaliaus iniciatyva kalendorius pakoreguotas: kad nešokinėtų pavasario ir rudens lygiadieniai, kas 400 metų iš kalendoriaus išmetamos 3 paros – tiek, kiek per minėtą laiką susidaro kalendoriaus paklaida. Todėl priimta keliamaisiais metais nelaikyti paskutiniųjų šimtmečio metų, jei jie nesidalija iš 400. Taip 1700, 1800, 1900, 2100 ir t. t. metai tapo paprastaisiais, nors pagal Julijaus kalendorių visi jie turėtų būti keliamieji. Toks pataisytas kalendorius dabar vadinamas Grigaliaus kalendoriumi.
      Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Grigaliaus kalendorių priėmė kartu su kitomis krikščioniškomis valstybėmis. Tačiau Rusijos valdomoje Lietuvos dalyje 1800 m. vėl buvo grąžintas galioti Julijaus kalendorius, o Grigališkasis ir vėl patvirtintas tik 1915 m. Pati Rusija prie naujojo kalendoriaus perėjo tik 1918 m., tačiau provoslavų religinės šventės ir toliau švenčiamos vadovaujantis senuoju Julijaus kalendoriumi. Štai kodėl stačiatikių Kalėdų ir Velykų data nesutampa su tomis pačiomis krikščioniškomis šventėmis.
      Šaltinis: www. baltai.lt

Grįžti į pagrindinį puslapį