Paulius Širvys

Gaubė tylą sidabro drobulė

Uodas baidė palėpėj kregždes

Kibiruose nešei po mėnulį

Ir po kojomis laistei žvaigždes.

Pirkioj tyliai skambėjo rožančius

Su motulės maldų dusuliais

O mergystė netilpo užančiuos,

Rodos, ims ir visa prasiskleis

Sujudėti, ir sapno netekti

Nedrįsau ir dusau svaiguly.

Ir buvai lyg sapne man tą naktį

Taip arti ir kartu taip toli.

O po to, kai atskyrė rytojus,

Kai pakando rūtelę šalna,

Man visur, visada tu kartojais

Tos nakties mėnuliu nešina.

Bals, išbals mėnesienų drobulės.

Gervės Grįžulo Ratuos girgždės.

Iš versmės man atnešk tą mėnulį

Ir supilki stiklinėn žvaigždes...

Vladas Braziūnas

Selenografija

(hrvatski)

vakar vakare mačiau mėnulį

kūdikėlį ketvirtos dienos

gulintį ant svyrančios briaunos

gryčios stogo, juodo ir didžiulio

žvaigždės cypė šokamos ratu

kūdikėlis it chirurgo peilis

buvo sklidinas beribės meilės

jūrų potvynių ir nusiaubtų krantų

kūdikėlio blyškiame veide

dar nespėjau įžiūrėti kaukės

bet pilkėjo juodulys ir niaukės

visata keista ar pakeista

nebebuvo aišku, ar karalių

rituališkai kankins ir nužudys

ar tik žais širdis pasaulio galią

kol užeis profanas rytmetys

Artūras Malas

Solo istirpusiam siluetui

mėnulis

šviečia

nesišypso

jis šaltas

kaip žmonės

beširdžiai

jie kaip kaliausės

stypso

klausosi

šunų kaukimo

o tas kaukimas

jų dvasios

balsas

Sonata Paliulytė

Apie laiką

Aukštai, tarp beržų,

šakom apkaišytas mėnulis

įlieja vidun

sidabro šviesos upokšnį.

Guliu ant naktų dėmėm

nutaškytų paklodžių,

liečiu tarp minučių

šliaužiančio laiko odą.

Tylu, tiktai laikrodžio

kalvėj stuksena plaktukas,

į seną gyvenimą kaldamas

naują vinutę.

2004 10 09

Sigitas Birgelis

mėnulis

ant

sidabrinių

langų

supjaustytos

naktys

žaizdos

negyjantis laikas

žvaigždės

mėnulis

naktis

pilnatis

ant rankų

augina meilę

Eduardas Mieželaitis

Infliacija

5. dalis

Atpigo riebus matematinis nulis.

Pabrango išdžiūvėlis minusas.

Atpigo ir jaunas kaip veršis mėnulis -

Kaštuoja pigiau, negu primusas.

O lupo kadaise poetai čia auksu

Už blyškią mėnulioiliuziją.

(Ir aš tų laikų jau, deja, nesulauksiu -

Jie liko jau klasikų pusėje.)

Dabar, aišku, vario monetomis moka

Už tikrą lunarį - už akmenį.

Išmeskit lunatikui kuklų varioką

Už atkastą lyrinę atmintį.

Jis neša, padėjęs ant vaikiško delno,

Mėnulį kaip antį nutukusią.

Poetas nesiekia egzotiško pelno,

Nors pusę mėnulio jis nukasė.

Na ką gi, atpigo, vadinas, atpigo.

Gal greitai už dyką bus dalomas

Mėnulis - kaip priedas prie sekso knygų,

Ir jo lankymas bus jau privalomas.

Jonas Aistis

BALADĖ

PAUPY

Mėnesienoj

Džiūsta varžos,

O upely varlės kvarkia;

Slenka šmėklos pro padaržes,

Ir viena, jaunoji, verkia...

Eina bernas

Ir kvatoja,

Jai širdis iš skausmo plyšta -

Vos laikydamos ant kojų,

Laukia, kad sugrįžtų...

Vakaruos mėnulis leidžias,

Vis upely varlės kvarkia...

Žvaigždės žydi, žvaigždės žaidžia

Kaip gražu! Bet ji dar verkia...

Kaunas, 1926